Vėjas
Vėjas – horizontalus oro judėjimas. Pagrindiniai vėjo rodikliai yra greitis ir kryptis. Vėjo greitis matuojamas m/s (kartais – km/h), kryptis įvardijama pagal tai, iš kurios krypties jis pučia. Vėjas kyla, atsiradus skirtumui tarp dviejų oro masių slėgio: pučia iš aukšto slėgio regiono link žemo slėgio regiono, kol abiejų oro masių slėgiai susilygina.
Šiltesnis oras yra lengvesnis, todėl kyla ir sudaro žemo slėgio sritį. Šaltesnis oras sunkesnis, todėl leidžiasi ir sudaro aukšto slėgio sritį.
Žemo slėgio srityje (ciklone) oras juda iš pakraščių į centrą, sukdamasis prieš laikrodžio rodyklę dėl žemės sukimosi aplink ašį. Anticiklone viskas vyksta atvirkščiai (žr. paveiksliuką). Stipresni vėjai praktiškai visuomet pasitaiko su žemo slėgio sritimis, kadangi slėgio skirtumas (gradientas) tarp sistemos centro ir jos pakraščių būna žymiai didesnis nei anticiklone
Žemo slėgio srityje (ciklone) oras juda iš pakraščių į centrą, sukdamasis prieš laikrodžio rodyklę dėl žemės sukimosi aplink ašį. Anticiklone viskas vyksta atvirkščiai (žr. paveiksliuką). Stipresni vėjai praktiškai visuomet pasitaiko su žemo slėgio sritimis, kadangi slėgio skirtumas (gradientas) tarp sistemos centro ir jos pakraščių būna žymiai didesnis nei anticiklone
Rūkas
Rūkas - tai pakibusių vandens ar ledo dalelių sankaupa pažemio sluoksnyje. Rūke matomumas būna mažesnis nei 1000 metrų. Jei matomumas kinta nuo 1 iki 10 kilometrų, šis reiškinys vadinamas rūkana.
Spinduliuotiniai rūkai kyla dėl staigaus oro temperatūros kritimo esant mažam debesuotumui ir silpnam vėjui. Šie rūkai pasitaiko ryto valandomis, o saulei ryte šildant orą gretai sklaidosi.
Advekciniai rūkai susidaro kai oro masė su tam tikra temperatūra ir drėgnumu nunešama į vietovę turinčią skirtingą temperatūrą ir drėgnumą. Tokie rūkai sudaro net 50-60 % kartojimosi atvejų Lietuvoje ir sklaidosi lėtai, net ir esant vėjui. Priešingai jiems vėjas netgi reikalingas, kad galėtų toliau plisti.
Garavimo rūkai formuojasi virš vandens telkinių lygiai taip pat kaip ir spinduliuotiniai - ramiame ir žymiai vėsesniame ore negu yra vanduo. Tai daugiau vietinės reikšmės rūkai.
Spinduliuotiniai rūkai kyla dėl staigaus oro temperatūros kritimo esant mažam debesuotumui ir silpnam vėjui. Šie rūkai pasitaiko ryto valandomis, o saulei ryte šildant orą gretai sklaidosi.
Advekciniai rūkai susidaro kai oro masė su tam tikra temperatūra ir drėgnumu nunešama į vietovę turinčią skirtingą temperatūrą ir drėgnumą. Tokie rūkai sudaro net 50-60 % kartojimosi atvejų Lietuvoje ir sklaidosi lėtai, net ir esant vėjui. Priešingai jiems vėjas netgi reikalingas, kad galėtų toliau plisti.
Garavimo rūkai formuojasi virš vandens telkinių lygiai taip pat kaip ir spinduliuotiniai - ramiame ir žymiai vėsesniame ore negu yra vanduo. Tai daugiau vietinės reikšmės rūkai.
Šalna
Šalna – tai oro temperatūros kritimas iki 0°C ir žemiau, kai vidutinė paros temperatūra yra teigiama. Tais atvejais, kai oro temperatūra 2 m aukštyje dar yra teigiama, o dirvos paviršiuje 0°C ir žemesnė, susiformuoja šalnos dirvos paviršiuje. Toks temperatūrinis režimas Lietuvoje gali būti fiksuojamas visais metų laikais (vasarą retai), tačiau šalnos terminas daugiausia vartojamas augalų vegetacijos periodo (balandžio-rugsėjo mėnesiai) sąlygoms nusakyti.
Pagal kilmę šalnos skirstomos į spindulinio atvėsimo ir advekcines.
Spindulinio atvėsimo šalnos susidaro giedromis ir ramiomis naktimis, kai žemės paviršius intensyviai spinduliuoja šilumą. Šios šalnos gali priklausyti nuo vietinių sąlygų, t. y. būti stipresnės daubose, slėniuose, kur suteka šaltas oras, o kalvotoje vietovėje silpnesnės.
Advekcinės šalnos susidaro atplūdus šaltam orui. Lietuvoje šių šalnų būna dažniausiai pavasarį, atslinkus arktinei oro masei. Advekcinės šalnos apima didelius plotus ir mažai priklauso nuo vietinių sąlygų. Jos gali susidaryti ne tik naktį, bet ir dieną.
Lietuvoje pirmoji šalna pasirodo vidutiniškai spalio pirmoje pusėje (spalio 5–10 d.), paskutinė − gegužės pirmoje pusėje, tačiau kaip jau minėta anksčiau gali susidaryti ištisus metus.
Pagal kilmę šalnos skirstomos į spindulinio atvėsimo ir advekcines.
Spindulinio atvėsimo šalnos susidaro giedromis ir ramiomis naktimis, kai žemės paviršius intensyviai spinduliuoja šilumą. Šios šalnos gali priklausyti nuo vietinių sąlygų, t. y. būti stipresnės daubose, slėniuose, kur suteka šaltas oras, o kalvotoje vietovėje silpnesnės.
Advekcinės šalnos susidaro atplūdus šaltam orui. Lietuvoje šių šalnų būna dažniausiai pavasarį, atslinkus arktinei oro masei. Advekcinės šalnos apima didelius plotus ir mažai priklauso nuo vietinių sąlygų. Jos gali susidaryti ne tik naktį, bet ir dieną.
Lietuvoje pirmoji šalna pasirodo vidutiniškai spalio pirmoje pusėje (spalio 5–10 d.), paskutinė − gegužės pirmoje pusėje, tačiau kaip jau minėta anksčiau gali susidaryti ištisus metus.
Plikledis ir lijundra
Plikledis – atmosferinis reiškinys, kuomet žemės paviršiuje susiformuoja atviro ledo danga. Jis susidaro kai esant teigiamai temperatūrai iškrenta krituliai arba pradeda tirpti sniegas, tačiau vėliau orui atvėsus iki neigiamos temperatūros, iš iškritusių kritulių susidaro ledas.
Lijundra – kritulių rūšis, kuomet lyja lietus, bet patekęs ant paviršiaus užšąla. Debesyse temperatūra teigiama, todėl susidaro lietus, tačiau žemės paviršius šaltas ir vanduo užšąla. Šalto oro sluoksnis turi būti pakankamai plonas, kad lietus, krentantis per jį, neturėtų laiko visiškai užšalti, prieš pasiekdamas žemės paviršių.
Plikledžio ar lijundros metu ledo danga pasidengia keliai, šaligatviai, takeliai, todėl eiti ar važiuoti nepabarstytais keliais tampa pavojinga.
Lijundra – kritulių rūšis, kuomet lyja lietus, bet patekęs ant paviršiaus užšąla. Debesyse temperatūra teigiama, todėl susidaro lietus, tačiau žemės paviršius šaltas ir vanduo užšąla. Šalto oro sluoksnis turi būti pakankamai plonas, kad lietus, krentantis per jį, neturėtų laiko visiškai užšalti, prieš pasiekdamas žemės paviršių.
Plikledžio ar lijundros metu ledo danga pasidengia keliai, šaligatviai, takeliai, todėl eiti ar važiuoti nepabarstytais keliais tampa pavojinga.
